Įžvalgos: Kur ir kaip įsigyti pasitikėjimo savimi?
Būtų gerai, kad jį parduotų parduotuvėje, ane?
Labas sakau tau,
Ar žinot, kodėl rašau šia tema ir kodėl tai vienas pirmųjų, vadinasi, ir visiems prieinamų įrašų? Nes visos 100+ anketų, gautų iš dizainerių, aplikuojančių į mentorystės programą, mini pasitikėjimo savimi stoką, kaip pagrindinę priežastį, kodėl neįgyvendina savo karjeros pokyčių: neišeina freelancinti, nepalieka saugaus, bet nemylimo darbo, neatsisako toksiškų klientų ir užsakymų, nepakelia kainų... O jei tik…pasitikėjimą savimi parduotų kaip pieną parduotuvėje?
p.s. Nesu tikra, ar esu kompetentinga rašyti pasitikėjimo savimi tema. Nesu nei psichologė, nei sociologė… Jei norisi mokslinio straipsnio, tai jo čia nerasite. Man rodos, todėl jie ir yra moksliniai, nes atitolę nuo žemiškų realijų. Šiame tekste dalinuosi savo kaip mentorės įžvalgomis ir patirtimi, atskleisdama, kaip įgijau pasitikėjimo savimi, ir pasidalinu, ką aptikau stebėdama kitų dizainerių santykį su pasitikėjimu savimi"
O dabar rimtai, kur įsigyti pasitikėjimo savimi?
Kursų metu darom šį eksperimentą, kuris parodo kur ir kaip įgyjamas pasitikėjimas. Pasidalinsiu juo ir su jumis. Pirma dalis, pradedam!
Šiuo metu tu, tikėtina, esi atsisėdusi (-ęs) ant sofos ar kėdės ir skaitai šį tekstą (labai tikiuosi, kad nevairuoji 🤭). Tai dabar dėmesio, dėmesio! Gerai pasvarsčiusi (-ęs) atsakyk ar pasitiki savimi tiek, kad galėtum užtikrintai patvirtinti, jog gali nueiti iki artimiausių durų nenusibalnojusi (-ęs) nosies?
Man rodos net girdžiu visus tvirtinant balsu: “Taaaaipp”. Ant veido dar matau įtarų žvilgsnį su smalsumo išraiška: “…ir kur visa tai veda?”
O veda į antrą eksperimento dalį. Grįžk N metų atgal, prisimink save, kai tau buvo vieneri metai (jei prisiminti nepavyks, įjunk vaizduotę), ir aš paprašysiu tavęs atlikti tą patį veiksmą. Ar gali užtikrintai patvirtinti, kad nueisi iki durų nenusibalnojusi (-ęs) nosies?
Ir visi sutartinai žinome atsakymą, kad tvirtai pasakyti “Taip” negalime. Gal nueisime sėkmingai, o gal ir ne. Skirtumas tarp tavęs dabar ir tavęs, kai tau buvo vieneri metai, yra drąsa ir ryžtas bandyti, nors ir žinai, kad gali užsigauti.
Drąsa vs pasitikėjimas savimi.
Suprantu, kad eksperimento palyginimas labai vaikiškas, bet jis, deja, parodo, kad, kai tau buvo vieneri metai, tu turėjai daugiau pasitikėjimo savimi nei dabar 🤣🤣 Sutinku su tavimi 100%, skamba idiotiškai.
Bet, tuo pačiu, tai reiškia, kad tu tik pamiršai kaip pasitikėti savimi… ir, kad tai niekur nedingo. Taigi, kas pasikeitė?
Kas tavo mąstyme, įsitikinimuose pasikeitė aš nežinau. Bet, tikėtina, bus panašiai kaip ir man, ir kaip tiems minėtiems šimtui dizainerių: paklausus kas stabdo dažnas atsakymas, nepriklausomai nuo situacijos yra:
“ką kiti pagalvos, jei man nepavyks?”
“neverta bandyti, kiti daug kūrybiškesni”
“kas bus jei man pavyks?”
Kas yra pasitikėjimas?
Pasitikėjimas savimi tėra vidinė nuostata, padaryta kaip išvada, kad veiksmą, kurį kartojom N kartų, sėkmingai pakartosime ir ateityje. Daug kartų ėjome iki durų, daug kartų lipome laiptais, daug kartų piešėme lygią liniją, todėl nekyla abejonių, kad ir dar kartą galėsime pakartoti tai sėkmingai.
Bet kas nutinka, kai prieina laikas bandyti kažką naujo, kažką, ko dar nesame bandę ar patyrę? Pavyzdžiui: pradėti freelancinti, atsinaujinti portfolio, išsiųsti pasiūlymą su didesne kaina... Ten, kur negalime tiksliai numatyti rezultato ar garantuoti sėkmės. Ten, kur negalime pasikliauti tuo, ką daug kartų atlikome rutininėmis veiksmų serijomis.
Besiklausant priežasčių, kurias mini dizaineriai, kodėl dar nepadarė to, kas jiems svarbiausia, man kartais net atrodo, lyg mieste įsisuko piktas dėdė, susikėlęs kojas ant stalo, dūmuojantis cigarą ir medžiojantis kiekvieną dizainerį, kuris drįsta žengti į nepažįstamą teritoriją 🤣 🤣 🤣 Tikiuosi, kad tau juokinga ir supranti problemos absurdiškumą.🙈
Keli įrankiai, kurie padės išdrįsti.
Visos minėtos baimės mums atrodo labai tikros. Tik bėda ta, kad jos tokios nėra. Ko smegenys bijo, tai tik liūto, kuris kėsinasi mus suvalgyti. Čia dar nuo tų laikų, kai tokie pavojai buvo kasdienybė. Tačiau dabar daug baisiau mūsų pačių mintys.
Gerai, kad mintys mūsų, nes, jei jas sukūrėme, reiškias, turime galią jas ir keisti. Todėl prisiminti tai, ką žinojote vaikystėje galite įsileisdami šiek tiek daugiau laisvumo.
O, kadangi nėra naudinga tiesiog žinoti, todėl pateiksiu keletą įrankių, kurie padės dažniau pasirinkti drąsą vietoje baimės.
1/ Pasitikrink ar baimė yra tikra, atsakyk sau raštu į du klausimus:
Kas blogiausio gali nutikti? Šis klausimas leidžia pamatyti, ko iš tiesų bijome, deja, dažnai, liūto ten nebūna.
Kas geriausio gali nutikti? Šis kausimas ant sprendimo svarstyklių pastato ne tik tai, ko bijome, bet ir kam sakome ne, rinkdamiesi bijoti.
Pavyzdys: Kartą kalbėjome su dizainere, kuri delsė atnaujinti portfolio ir šį darbą atidėliojo pusę metų, nors jau turėjo nuostabių naujų dizaino projektų ir esamas portfolio jos nebeatspindėjo. Paklausus ko bijo, nuskambėjo standartinis atsakymas “ką kiti pagalvos”. Kas tie “kiti”??? O pasirodo bijoma ankstesnės darbovietės dviejų kolegų vertinimo… Pasijuokėme. Nusprendėme, kad tai visai nesvarbu. Ir dizainerė susitvarkė portfolio.
2/ Prisijaukink eksperimento mąstyseną (mindset)
Neturėk lūkesčių rezultatui. Tai leidžia nekelti sau įtampos ir eksperimentuoti, išbandant įvairius kelius rezultatui gauti.
1% yra daugiau negu 0. Eksperimento rezultatus matuoti ne dviem punktais “pasiekiau” ar “nepasiekiau”, o progresu kiek priartėjau arčiau tikslo: ką dariau gerai ir ką galiu daryti geriau kitame eksperimente.
Pavyzdys: Absoliučiai visi dizaineriai (tikėtina ir dauguma žmonių, dizaineriai nėra išskirtiniai :) bijo išsikelti sau tikslą, nes bijo nuvilti save. Taip yra todėl, kad matuoja rezultatą dvipolėje sistemoje: arba pavyks arba nepavyks. Eksperimento mindset nuima įtampą ir leidžia kurti, bandyti, o suklydus mokytis iš klaidų ir vėl bandyti. Geresnio pavyzdžio kaip Edisonas neturiu. Kai jis sukūrė 1000-tąją lemputę, kuri neveikė, jis pasakė, aš radau 1000 būdų, kaip lemputė neveikia. Tiesiog lieka mažiau variantų bandymams, kad rast tai, kas veikia.
3/ Atsimink, jei yra iššūkis yra ir sprendimas
Nespręsk “o kas jeigu…” problemų Verčiau skirk energiją tikslo siekimui, o ne neegzistuojančios problemos sprendimui.
Geriau padaryta nei tik tobulai suplanuota. Perfekcionizmas yra nr.1 priežastis, kodėl atidėliojame svarbiausius mums darbus :))
Pavyzdys: Dizaineris anksčiau turėjo blogą patirtį su klientu, kai klientui nepristatė tokio lygio projekto, kokio klientas tikėjosi ir gavo prastą įvertinimą. Dizaineris uždavė man klausimą: “O ką daryti, kad nepapulti į tokias situacijas?” Atsakymas: Feilas būna feilas, kol netampa pamoka. Analizuojame ankstesnę situaciją, radus lūžio momentus, identifikuojame ką kitą kartą darysime kitaip. Tačiau nesprendžiame visų kitų galimų situacijų, nes tai nelogiška.
Pasitikėjimas savimi yra kiekvieno kasdienis pasirinkimas
Pasitikėjimas savimi yra ne tik žinojimas, kad mokame atlikti tam tikrus veiksmus gerai. Tai yra ir įprotis žengti į nepažįstamą teritoriją, žinant, kad būsime pajėgūs priimti iššūkius ir mokytis iš klaidų. Tai yra vidinis jėgos šaltinis, kuris gali padėti mums įveikti bet kokią kliūtį, su kuria susiduriame.
Todėl, nors kartais gali atrodyti, kad pasitikėjimas savimi yra sunkiai pasiekiamas tikslas, tai yra kelias, kurį mes visi galime įveikti. Tai yra kelias, kuriuo einame kartu, siekdami išskleisti savo potencialą ir pasiekti savo tikslus.
Nebijokime apie tai kalbėti, nes garsiai įvardintos baimės, kai pasimato jų absurdiškumas, nebetenka galios tavęs įtakoti.
Pradėti treniruotę galite komentaruose! Įvardink vieną dalyką, kuri atidėlioji ir pabandyk įvardinti kodėl? Galbūt (tikėtina!) ledai pajudės!
Drąsiai pirmyn 🚀 Pasitikėjimas pasivys iš paskos 🌟
Lina Mass
p.s. kaip tau AI sugeneruoti paveikslėliai. Man asmeniškai trūksta tikrumo, bet vardan eksperimento palikau juos paįvairinti tekstą.
AI sugeneruotas paveikslas nesurezonavo, kaip pati rašei, trūksta tikrumo.